Kaip profesionalus futbolininkas tapo azartinių žaidimų auka (I dalis)



Scottas Daviesas - profesionalus futbolininkas, turėjęs kontraktą su "Premier" lygoje žaidusiu "Reading" klubu. 30-metis britas į azartinių žaidimų liūną pakliuvo dar paauglystėje. Priklausomybė, skolos, atleidimas iš darbo, depresija - visa tai šiam dabar jau ne visai profesionaliame lygyje žaidžiančiam futbolininkui yra puikiai pažįstama.

S. Daviesas per savo "lošėjo karjerą" pralaimėjo daugiau nei 200 tūkst. svarų sterlingų. Anglas nuo 2015 metų nebedalyvauja jokioje azartinių žaidimų veikloje, anaiptol - po didelių išgyvenimų jis tapo žmogumi, padedančiu savo likimo draugams.

Trijų dalių istorija apie azartinių žaidimų auka tapusį S. Daviesą:

Žaisti azartinius žaidimus pradėjau, kai man buvo 16 metų. Tuo metu aš palikau savo tėvų namus ir išvykau į nuomojamą kambarį Redinge, kuriame žaidžiau futbolą su savo bendraamžiais. Žaisdamas futbolą per savaitę uždirbau 50 svarų. Tai ir buvo viso to pradžia. Pradėjau vaikščioti į lažybų punktus, tikėdamasis, kad man pavyks padvigubinti turimą sumą. Niekada niekas nepriėjo prie manęs ir nepaklausė, ar aš turiu užtektinai metų, kad galėčiau čia būti. Lažybų punktus visada palikdavau tuščiomis kišenėmis. Uždarbis, kurį kiekvieną savaitę gaudavau trečiadieniais ryte, būdavo pralaimėtas jau dienos pabaigoje.

Būdamas 17-os metų aš jau treniravausi su pagrindine "Reading" klubo komanda. Tuo metu aš negalėjau sau leisti nusipirkti bilieto, jog iš treniruotės namo grįžčiau autobusu, todėl kiekvieną kartą gaudavau eiti pėsčiomis apie 5 kilometrus. Niekada negalėjau susitaikyti su mintimi, kad po treniruotės mums reikia ilsėtis. Manau, kad tai mane kiek išvedė iš kelio.

Treniruočių metu aš buvau tas neįdomus vaikinas, kuris beveik nieko nekalba. Mano treneris Steve'as Coppellas man liepė būti šiek tiek šmaikštesniu ir šiek tiek pradėti gyventi labiau suaugusį gyvenimą.

2006 metais prieš pat Kalėdas aš sulaukiau savo pirmojo profesionalaus kontrakto klube, o iškart po to buvau užpultas mieste ir man buvo sulaužytas žandikaulis. Po šio įvykio atėjęs į trenerio kabinetą sulaukiau naujienų, kad jis nenori manęs šiais metais matyti komandoje. Jie mano išsiuntė į kitą ekipą - buvau paskolintas "Aldershot Town" komandai iki sezono pabaigos. Žinoma, aš buvau nusiminęs, nes man teko "Premier" lygos futbolą iškeisti į kovas Konferencijoje.

Žaisti pokerį pradėjau būtent rungtyniaudamas "Aldershot" klube. Mes jį žaisdavome su kitais komandos draugais autobuso gale. Aš norėjau su jais žaisti, nes tikėjausi, kad tai pavyks man įsilieti į jų gretas. Tačiau tiesa buvo tokia, kad aš jiems tebuvau "bankas", kuris visada atiduoda pinigus - aš niekada nepalikau autobuso su laimėta pinigų suma. Tuo metu jau uždirbau po 400 svarų per savaitę, tačiau visus pinigus išleisdavau žaisdamas pokerį.

Sezono pabaigoje vienam savo komandos draugui jau buvau skolingas 2000 svarų. Tai buvo pirmas kartas, kada dėl to kreipiausi į tėvus. Jie man davė pinigus, o aš prižadėjau to daugiau nebedaryti. Aš prisiekiau visų gyvenimais ir sakiau, kad sustosiu, tačiau tiesa buvo tokia, kad aš paprasčiausiai negalėjau sustoti.

Metai "Aldershot" komandoje buvo buvo puikūs - rungtyniaudamas saugo pozicijoje per 56 rungtynes įmušiau 25 įvarčius, o lygoje užėmėme pirmąją vietą. Visgi, tais pačiais metais aš praradau savo automobilį ir dar užsidirbau tris raudonas korteles. Būnant paaugliu, tai buvo tikras košmaras.

Tais pačiais metais aš sulaukiau naujo kontakto, kuris man vietoj savaitinio 400 svarų atlyginimo garantavo 1800 svarų. Tuo metu aš gyvenau savo namuose ir man nereikėjo mokėti už jokią nuomą. Tai privedė prie to, kad aš dar intensyviau pradėjau dalyvauti azartiniuose žaidimuose. Atlikdavau statymus žirgų lenktynėse, taip pat futbole, kas buvo uždrausta Futbolo Asociacijoje.

Mano mėnesinis atlyginimas buvo maždaug 6000 svarų sterlingų ir visą šią sumą išleisdavau per penkias ar šešias dienas. Mano tėvai nusprendė atimti iš manęs banko kortelę, tačiau tai manęs nesulaikė. Jie apmokėdavo tik mano keliones į treniruotes, kas maždaug sudarė 15-20 svarų per dieną. Tai mane šiek tiek pristabdė keletui metų, nes kitu atveju greičiausiai būčiau praradęs profesionalaus futbolininko statutą.

Šie apribojimai manęs visiškai nesustabdė - aš ir toliau lažinausi visą tą laiką. Iš manęs buvo atimta banko kortelė, tačiau aš galėdavau nueiti į banko skyrių ir išsiimti tiek, kiek galima tą dieną.

Didėjantis darbo uždarbis man tapo didele problema, tačiau problema buvo ir tai, kad aš turėjau pernelyg daug laisvo laiko. Mano treniruotė baigdavosi 12 valandą 30 minučių ryte, kai kiti dirba iki 6 ar 7 valandos vakaro. Nesugalvojau, kad turiu veikti daugiau.

Dauguma komandos žaidėjų eidavo žaisti kompiuterinius žaidimus ar golfą. Iš pradžių ir aš bandžiau žaisti golfą, tačiau aš nejaučiau tokios aistros, kaip dalyvaudamas azartiniuose žaidimuose. Manau, kad daugeliui komandoje buvo gerokai paprasčiausiai rasti bendrą kalbą nei man. Buvo keletas žaidėjų, kurie juokdavosi iš manęs, jog aš turiu ADHD sutrikimą, nes aš niekada negalėdavau nusėdėti vienoje vietoje. Aš buvau "pasinešęs" ant gyvenimo ir, deja, ne daug kas tai sugebėjo pamatyti.

Būdamas reabilitacijoje paklausiau specialistų, kodėl aš negalėjau sustoti žaisti, nors ir žinojau, kad viską pralošiu. Aš jų pasiteiravau, ar tai galėjo įvykti dėl to, jog mano gyvenimas buvo labai nuobodus. Tačiau jų atsakymas buvo tai, kad tokio dalyko kaip "nuobodulio" nėra - tai tėra emocijų mišinys, susidedantis iš pykčio, nusivylimo, susijaudinimo ir kitų niuansų. Taigi, mano aistra azartiniams žaidimams atsirado dėl kažko kito.

Laukite antros dalies...

Komentarai