Kaip profesionalus futbolininkas tapo azartinių žaidimų auka (II dalis)


Scottas Daviesas - profesionalus futbolininkas, turėjęs kontraktą su "Premier" lygoje žaidusiu "Reading" klubu. 30-metis britas į azartinių žaidimų liūną pakliuvo dar paauglystėje. Priklausomybė, skolos, atleidimas iš darbo, depresija - visa tai šiam dabar jau ne visai profesionaliame lygyje žaidžiančiam futbolininkui yra puikiai pažįstama.

S. Daviesas per savo "lošėjo karjerą" pralaimėjo daugiau nei 200 tūkst. svarų sterlingų. Anglas nuo 2015 metų nebedalyvauja jokioje azartinių žaidimų veikloje, anaiptol - po didelių išgyvenimų jis tapo žmogumi, padedančiu savo likimo draugams.

Tęsiama trijų dalių istorija apie azartinių žaidimų auka tapusį S. Daviesą:

Pirmąją dalį rasite ČIA.
_____________________________________________________________________________


Pasirašęs naują sutartį su "Reading" pradėjau uždirbti gana didelius pinigus. Mano tėvai tada pradėjo man ieškoti namą. Jie įdėjo į mano sąskaitą 30 tūkst. svarų sterlingų ir aš jiems prižadėjau, kad būtinai juos saugusiu savo naujam namui. Tačiau realybė buvo tokia, kad aš viską pralaimėjau azartiniuose žaidimuose. Mes susitikdavome su agentais ir apžiūrėdavome įvairius būstus, tačiau visą tą laiką aš žinojau, kad neturiu tokių pinigų.

Po to, kai visgi įsigijome namą, aš pasakiau savo tėvams, kad neturiu kaip išsimokėti. Pasakiau, kad viską pralaimėjau. Mano mama negalėjo patikėti - visa pinigų suma, kuri buvo įdėtą prieš tris savaites, buvo iššvaistytas kazino ir lažybų punktuose. Tada mano gyvenime įvyko lūžis.

Dar vienam sezonui nuomos pagrindais sugrįžau į "Aldershot Town" komandą. Metai ten vėl buvo sėkmingi - žaisdamas vidurio aikštėje įmušiau 14 įvarčių ir man dar tebuvo 20 metų. Tada buvau sulaukęs pasiūlymų iš didesnių klubų, kurie buvo pasirengę man mokėti pusės milijono atlyginimą.

Nežinau, kiek tas susidomėjimas buvo rimtas, tačiau kai išgirdau tokias figūruojančias sumas, aš viską pradėjau vertinti materialine prasme. Manau, kad tai turėjo įtakos mano tolimesnei savijautai. Aš vis dar buvau aikštėje, tačiau jaučiausi sužlugdytas, jog sandoris neįvyko.

Sezonui pasibaigus aš sugrįžau į "Reading" ir ten įmušiau keletą įvarčių. Tuomet mano treneris buvo Brendanas Rodgersas. Jis vežėsi manę į vasarą vykstančias draugiškas rungtynes, kuriose aš pasirodžiau tikrai gana neblogai - man pavyko net pasižymėti prieš "Chelsea". Pirmose dvejose namų rungtynėse buvau pripažintas geriausiu susitikimo žaidėju.

Tada pradėjau galvoti, kad man kažkas pavyko - pasijaučiau lyg gyvenu kažkokiame burbule. Pamačiau kitus žmones vilkinčius mano marškinėlius ir pagalvojau: "Tai yra mano diena, man pavyko tai padaryti". Man buvo sunku susitvarkyti su tokiu dėmesiu, aš buvau dar jaunas.

"Reading" klubo aplinkoje tada dar niekas nežinojo mano istorijos su azartiniais žaidimais. Visos mano didžiosios lažybų nesėkmės buvo patirtos žaidžiant "Aldershot" komandoje. Visgi, buvimas "Reading" klube manęs nuo šio įpročio neatbaidė - aš ir toliau vaikščiojau į įvairius lažybų punktus.

Vieną dieną po treniruotės aš skubėjau į lažybų kontorą, tačiau gavau pranešimą, kad treneris mane kviečia į savo darbo kambarį. Aš netrukus ten ir nuėjau ir jis man pasakė: "Klausyk, žinau, kad tu turėjau nuostabų pasiruošimą sezonui, tu buvau mūsų geriausias komandos žaidėjas, tačiau man reikia, kad tu įdėtum dar daugiau darbo". Jis norėjo, kad po rytinės treniruotės aš taip greitai nepalikčiau treniruočių centro ir dirbčiau papildomai su savimi.

Žinant tai, kokią aistrą turėjau lažyboms, toks dalykas man buvo neįmanomas. Aš paprasčiausiai negalėjau kontroliuoti savo veiksmų.

Taigi, man neišėjo pasilikti po pirmos treniruotės ir tada gavo pirmąsias pastabas iš Rodgerso, jog išvyktu taip anksti. Aš melavau jam ir sakiau, kad turėjau skubėti pas dantistą. Rodgersas tada man pasakė, kad įrodyčiau ir paskambinčiau dantistui. Deja, aš to padaryti negalėjau ir sėdėjau lyg koks vaikas, kuris negalėjo pasakyti nė žodžio. Jis tada pasakė: "Sūnau, tu man meluoji". Po šio pokalbio aš taip ir daugiau nebežaidžiau už "Reading". Aš tikėjausi grįžti į sudėtį išsprendęs problemas, bet galiausiai to neįgyvendinau.

Nesvarbu, koks aš prastas buvau azartiniuose žaidimuose, tačiau aš niekada neprašiau pagalbos. Būnant futbolininku tu tenori, jog žmonės apie tai galvotų, jog turi pilną piniginę svarų, vairuoji prabangų automobilį ir gali turėti bet kurią merginą. Tu nori, kad iš išorės viskas atrodytų rafinuotai ir taip, kaip tu įsivaizduoji idealų futbolininko gyvenimą. Aš ir dabar kalbėdamas su jaunais žaidėjais matau, kad jie yra tokie patys.

Būdamas pats jauno amžiaus aš turėjau galimybę kalbėtis su tam tikrais žmonėmis apie savo problemas. Klubai turėjau tokių specialistų, bet aš viską norėjau nuslėpti ir parodyti žmonėms, kad iš tiesų aš esu susikoncentravęs tik į futbolą. Tiesą pasakius, nenorėjau, kad tokios žinios pasiektų trenerį.

Po nesėkmingo etapo "Reading" gretose, buvau išnuomotas "Wycombe Wanderers" klubui. Sužaidžiau rungtynes prieš "Leeds" ir sulaukiau jų skauto skambučio. Jie buvo suinteresuoti manimi ir norėjo pasiskolinti. Jie rinkose tarp manęs ir Adamo Claytono. Tuo metu aš buvau labai apsidžiaugęs.

Atsimenu vieną dieną žiūrėjau "Sky Sports" žinias ir pamačiau, kad "Leeds" įsigijo Claytoną. Tai išvydęs aš pasijaučiau siaubingai. Tą pačią dieną nuėjau į kazino ir pralošiau 7000 svarų sterlingų. Esu beveik įsitikinęs, kad tai buvo mano didžiausia suma, kurią esu pralaimėjęs per vieną dieną. 5000 svarų buvo mano grynieji pinigai, o dar kitus 2000 pasiėmiau iš kreditų unijos. Tuo metu buvau visiškai pametęs galvą.

Aš visada surasdavau būdu lažintis. Kartais eidavau ir atlikdavau statymus bandydamas atsilošti tai, ką pralošiau, o kartais bandydavau padidinti sumą, kurią laimėdavau. Ir taip šis ratas sukasi nesustodamas.

Grįžęs iš "Wycombe" komandos buvau atleistas "Reading" klubo. Nebeturėjau jokio kontrakto, tačiau netrukus pasirašiau sutartį su "Crawley Town". Tai buvo karjeros šuolis žemyn - po patirties, kurią patyriau "Reading" klube, aš buvau priverstas keltis į keliais divizionais žemesnę lygą ir stipriai apsikarpyti savo atlyginimą. Kai pinigai tavo gyvenime yra vienintelis dalykas, kuris teikia malonumą, prisitaikyti prie tokių sąlygų darosi labai sunku.

Aš ir dabar uždirbu daugiau pinigų nei uždirbau ketvirtoje Anglijos lygoje. Toks jausmas, kad dauguma žaidėjų ten jaučiasi taip pat ir negali su tuo susitaikyti. Galbūt į savaitę ir gauni 700 svarų, kas yra tikrai neblogi pinigai, tačiau būdamas futbolininku tu įsivaizduoji gerokai kitokį gyvenimą.

Būdamas "Crawley Town" komandoje pradėjau atlikinėti statymus už savo rungtynes. Po pirmojo kėlinio visi susirinkdavome į rūbinę, aš įsikišdavau telefoną į savo treningo kišenę ir kai tik treneris baigdavo savo kalbą, nueidavau į šalia esantį mažą kambariuką ir atlikdavau antrojo kėlinio statymus. Tuo metu darydamas tai jaučiau didžiulį susijaudinimą.

Jeigu po pirmojo kėlinio mes pirmaudavome rezultatui esant 1:0, aš visada pastatydavau kelis šimtus svarų, kad laimės varžovų komanda arba mes pasieksime pergalę rezultatu 2:0. Galvojau, kad tokiu būdu save dar labiau motyvuosiu žaisti geriau. Jeigu mes pralaimėdavome, o mano statymas pavykdavo, aš nesijausdavau nieko pralaimėjęs.

Tuometiniame mano karjeros taške gauti tris taškus į turnyrinės lentelės sąskaitą man buvo visiškai neįdomu. Manęs tai paprasčiausiai nebetenkino.

Futbolo lažybos yra neįtikėtinai paplitusios visame pasaulyje ir kontroliuoti visa tai yra beprotiškai sunku. Žmonės, kurie nori lažintis, bet negali, pasiima savo šeimos narių ar draugų duomenis ir jų vardu susikuria lažybų paskyras. Demaskuoti tokius žaidėjus yra labai sudėtinga ir beveik neįmanoma. Nemanau, kad mane nuo priklausomybės būtų sustabdęs draudimas patekti į lažybų kontoras ar kazino.

Tai būtų sukėlę tik dar daugiau problemų, bet tikrai nebūtų išsprendę mano priklausomybės lažyboms. Kalbėdamas apie futbolo lažybas nenoriu pasakyti, kad kiekvienas futbolininkas, kuris atlieka statymus, yra nuo jų priklausomas. Vieni yra atlikę vieną statymą, o kiti tai daro reguliariai. Ištirti kiekvieno žaidėjo veiksmus būtų sudėtinga, todėl ir buvo priimtas sprendimas dėl bendro draudimo.

Komentarai