Kaip profesionalus futbolininkas tapo azartinių žaidimų auka (III dalis)



Scottas Daviesas - profesionalus futbolininkas, turėjęs kontraktą su "Premier" lygoje žaidusiu "Reading" klubu. 30-metis britas į azartinių žaidimų liūną pakliuvo dar paauglystėje. Priklausomybė, skolos, atleidimas iš darbo, depresija - visa tai šiam dabar jau ne visai profesionaliame lygyje žaidžiančiam futbolininkui yra puikiai pažįstama.

S. Daviesas per savo "lošėjo karjerą" pralaimėjo daugiau nei 200 tūkst. svarų sterlingų. Anglas nuo 2015 metų nebedalyvauja jokioje azartinių žaidimų veikloje, anaiptol - po didelių išgyvenimų jis tapo žmogumi, padedančiu savo likimo draugams.

Užbaigiame trijų dalių istorija apie azartinių žaidimų auka tapusį, bet vėliau žmonėms pagalbą teikti pradėjusį S. Daviesą:

Pirmoji dalis ČIA.
Antroji dalis ČIA.
_______________________________________________________

Kol žaidžiau "Crawley" klube, daugiausiai naktų praleidau mieste esančiuose viešbučiuose. Norėjau būti kuo toliau nuo savo namų, nes ten žmonės žinojo, kad atlieku statymus. Aš sumokėdavau viešbučiams po 50 svarų per naktį tik tam, kad galėčiau dalyvauti lažybose.

Daug statymų atlikinėdavau savo telefonu, tačiau tada buvo laikotarpis, kai azartinių žaidimų programėles išmaniuosiuose telefonuose buvo tragiškos. Kaip bebūtų, aš niekada neužmiršdavau statyti, kai važiuodavome autobusu į išvykos rungtynes. Turėdavome daug laisvo laiko, todėl visą jį išnaudodavau statymams. Tuo metu tai atrodė vienintelis įdomus dalykas, kurį buvo galima nuveikti važiuojant tokį ilgą kelią.

Vieną kartą, kai grįžinėjau iš Krolio į savos namus, kas užtrukdavo maždaug apie valandą su puse, nusprendžiau išsitraukti savo telefoną ir įsijungti tiesiogines žirgų lenktynes. Norėjau nuveikti kažką "prasmingo" tą laiko tarpą, tačiau bežiūrėdamas į telefono ekraną aš sudaužiau savo automobilį.

Vėliau aš palikau "Crawley Town" komandą ir išvykau į "Oxford United". Tada stipriai pablogėjo mano psichinė sveikata. Gyvenau vienas ir atlikinėjau daug statymų už savo komandos rungtynes. Nueidavau prigulti į lovą ketvirtadienį vakare ir negalėdavau užmigti iki pat rungtynių šeštadienį. Visą tą laiką aš atlikinėjau įvairius statymus savo telefonu ir gėriau be galo daug energetinių gėrimų, kurie man padėjo išlikti žvaliam. Man tada lažybos ir azartiniai žaidimai buvo geriau nei miegas.

Atlikinėjau statymus už ką tik buvo galima - visame pasaulyje vykstančias krepšinio, futbolo runtynes, net ir 17-mečių mačus. Neturėjau nė menkiausio suvokimo apie kai kurias rungtynes ir lygas, tačiau vis tiek už jas statydavau savo pinigus.

Atsimenu, kai buvau jaunesnis sugebėdavau susitvarkyti su miego trūkumu ir niekas to nepastebėdavo, tačiau kai peržengiau tam tikrą amžių ir pradėjau žaisti prieš už save jaunesnius žaidėjus, kurie miegodavo apie 8-10 valandų, o aš - vos valandą, problemos pradėjo aiškiai matytis. Žmonės manęs imdavo klausinėti, ar man viskas gerai, nes aš atrodau gana prastai, tačiau aš visada išsisukdavau su savo pasiaiškinimais. Kiek žinojau tuo metu, nė vienas iš klubo nežinojo, kad turiu problemų su lošimais.

Visgi, sezono pabaigoje aš buvau atleistas iš "Oxford United". Tiesa pasakius, man sezonas nebuvo prastas ir kaip pasakė pats treneris, "tai buvo jo sunkiausias sprendimas, kada teko priimti", tačiau jiems reikėjo naujo puolėjo. Po to, kai praradau darbą šiame klube, kurį laiką nesulaukiau jokių pasiūlymų. Ėmiau panikuoti, nes neturėjau visai jokių planų, ką turėčiau veikti be futbolo. Kalbėjausi su agentu, kodėl nebeliko jokių pasiūlymų, tačiau tada jis pasakė, kad treneriai ir žaidėjai buvo informuoti apie mano problemas su lošimais.

Mano agentas tai nežinojo iki pat to momento, todėl jis buvai labai nusimanęs manimi. Jis tik pasakė, kad apie tai galėjau jam prasinešti gerokai anksčiau. Taigi, jis man jau nebegalėjo padėti visiškai niekuo.

Kiek vėliau sulaukiau skambučio iš "Dunstable Town", kurie pakvietė mane susitikti ir pažiūrėti mano galimybes. Tai reiškė tik viena - aš turėsiu rungtyniauti dar žemesnėje lygoje. Tai mane kiek gniuždė, tačiau aš žinojau, kad turiu priimti šį pasiūlymą. Šiame klube man buvo užmokama tiesiai į rankas. Kai gaudavau pinigus į savo rankas, manęs laukdavo tikras košmaras - tai ką gaudavau iš klubo, visada bandydavo padvigubinti lažybose. Daugelis iš tų pinigų buvo pralaimėti žaidžiant ruletę.

Dažniausiai atlikinėdavau statymus lažybų kontorose, nes galvojau, kad bus gerokai saugiau nueiti į vietą ir atlikti statymą už futbolo rungtynes. Taip tikėjausi, kad neliks jokios lažybų istorijos ir viskas liks tik ant popierėlio. Galų gale, vienas lažybų kontoros darbuotojų nusprendė man nebeleisti atlikti jokių statymų ir viskas baigėsi tuo, kad aš su juo aiškinosi santykius ne pačiu gražiausiu būdu. Jis man pasakė, kad mane praneš FA (Futbolo Asociacijai), tačiau tuo metu manęs tokios kalbos nė kiek negąsdino ir nestabdė nuo lažybų.

Vienintelis dalykas, kuris mane stabdė, kai pasiekiau visišką dugną, buvo mano mama. Po kelių savaičių aš buvau toje pačioje lažybų kontoroje ir tas pats darbuotojas manęs paklausė, ar lauke stovi tik ne mano mama.

Ji pamatė mano automobilį ir tada priėjusi prie durų pasakė: "Scottai, tai privalo baigtis, nes kitu atveju tu mane pražudysi". Ji vienu momentu net griuvo ant grindų , o mano tėtis, susisiekęs su manimi, pasakė, kad aš savo poelgiu ardau jų santuoką.

Ji negalėdavo užmigti naktimis. Mano tėtis rasdavo ją nakties metu sėdinti prie kompiuteriu ir ieškant bet kokios pagalbos man. Po šio incidento su mama aš grįžau į namus ir negalėjau užmigti. Maždaug 48 valandas pragulėjau tamsoje nieko nedarydamas ir rimtai pradėjau galvoti apie savižudybę. Vieną dieną nuėjau pas tėvus ir pasakiau jiems, kad galvoju apie tragediją. Aš niekaip negalėjau išmesti šios minties iš savo galvos.

Mes paskambinome 24 valandų linijai, iš kurios tikėjausi sulaukti pagalbos. Kalbėjau su vienu operatorių Julianu. Jis pakvietė mane kitą dieną atvykti į reabilitacijos kliniką. Pasiūlymas buvo toks: gaunu galimybę pasikalbėti su specialistu akis į akį arba 26 dienoms išvykstu į reabilitacijos centrą. Turėjau laiko tam apsispręsti 90 minučių, tačiau jau po penkių minučių Julianas man pasakė: "Klausyk, vaikine, tau reikia gultis į ligoninę."

Į reabilitacijos centrą atvykau 2015 metų liepos 6-ąją dieną. Tai tikriausiai buvo blogiausia ir labiausiai gniuždanti diena mano gyvenime, bet tuo pačiu tai buvo diena, kurios metu aš priėmiau geriausią sprendimą. Manau, kad tai išsaugojo mano gyvenimą. Po reabilitacijos aš vėl įgijau pasitikėjimą savimi. Kai grįžau iš ten ir susitikome su mama, ji man pasakė, kad pirmą kartą nuo mano vaikystės vėl pajuto turinti sūnų.

Visą tą laiką nebuvau savimi, aš praradau bet kokį ryšį su artimais žmonėmis. Dar būdamas reabilitacijos centre paskambinau savo buvusiai merginai ir atsiprašiau už tai, ką padariau būdamas su ja.

Praėjo jau dagiau nei trys metai, kai paskutinį kartą atlikau lažybų statymą. Suskaičiavau, kad per visą tą laiką praradau maždaug nuo 200 iki 250 tūkst. svarų sterlingų.

Po to, kai pasveikau, reabilitacijos centras, kuriame aš gydžiausi, mane pakvietė padėti kitiems. Jie sukūrė seminarus, kurie buvo pavadinti mano garbei - "Žaidėjų istorijos". Dažniausiai prireikia metų, kol galėtum pilnai atsistatyti, tačiau aš jau po šešių minučių pajutau, kad man viskas bus gerai. Jie pakvietė mane pasidalinti savo istorija su klubais, rungtyniaujančiais "Premier" lygoje ir kituose žemesniuose divizionuose. Po to, kai pradėjau kalbėtis su klubais, buvo nuspręsta rengti konferencijas. Viešumas manęs nė kiek negąsdina. Nieko nebuvo geriau nei už tą darbą, kurį dariau visą tą laiką. Man buvo mokama, tačiau tai galėjau daryti ir visiškai už dyką. Man buvo svarbu pasidalinti istorija, kuria galėjau paliesti ir kitus.

Dabar aš dirbu organizacijoje, kuri veda pokalbius su klubais apie azartinių žaidimų grėsmę. Aš pasidalinau savo patirtimi ir pakviečiau visus futbolininkus pasikalbėti su manimi, kurie kenčia nuo tos pačios problemos. Mums pavyko nemažai pasiekti įvedus anoniminius apsilankymus, nes daugelis jaunų žaidėjų norėjo nuslėpti šias problemas nuo savo trenerių.

Kiekvieną kartą kalbėdamas su jaunais žaidėjais pamatydavau patį save veidrodyje. Neseniai turėjau vieną vyruką iš "Premier" lygos, kuris pasakodamas apie savo problemas išsiverkė man ant rankų. Laimei, jis turėjo jauną šeimą, su kuria galėjo kalbėtis. Tai yra svarbiausia dalykas - nebijoti kalbėtis apie problemas, nuo kurių negali pats vienas pabėgti. Kartais tu tiesiog nori, kad kažkas ateitų ir išvalytų visą tą blogybę, sukauptą tavo širdyje.

Mano mano visada sakydavo, kad "lieka tik puse problemos, jei ja su kažkuo pasidalini". Šie žodžiai iki pat šiol apibūdina visą mano gyvenimo istoriją.

Komentarai